Stebėjimas
Stebėjimas, kaip vienas seniausių tyrimo metodų socialiniuose moksluose, ypač tinka rinkti duomenis apie žmonių elgesio ir organizacijų dinamikos tyrimus.
Stebėjimas – toks tyrimo metodas, kai nemanipuliuojant kintamaisiais fiksuojamos visos dominančios kintamųjų reikšmės. Dažnai stebėjimui pasirenkamas ne vienas objektas, bet asmenų grupė (organizacija, bendruomenė, grupė). Stebėjimas padeda tyrėjui surinkti pirminius duomenis, ypač apie tokius tikrovės aspektus, kuriuos žodine informacija respondentams gali būti sunku išsakyti (dėl jų amžiaus, klausimo jautrumo, veiklos pobūdžio ir pan.). Stebėjimas apibrėžiamas kaip tikslingai organizuotas procesas, siekiant pagrįsti neseniai iškeltos teorijos teiginius ar atsakyti į išsikeltus tyrimo klausimus. Stebėjimas gali suteikti daug vertingos informacijos, padedančios diagnozuoti bei prognozuoti socialinius procesus, ypač elgsenos tyrimuose, kai kitais tyrimo metodais to padaryti negalime.
Besąlygiškai stebint kito žmogaus elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo. Be to stebėjimas suteikia galimybę vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių. Stebint gaunama betarpiška informacija, siekiama atskleisti ir suprasti socialinę aplinką per veiksmus ir įvykius tiek dalyvių, tiek stebėtojo požiūriu.
Stebėjimas turi turėti konkretų tikslą, kad būtų galima tiksliai fiksuoti duomenis apie stebimus reiškinius. Tyrėjas turi iš anksto apibrėžti tyrimo planą ir stebimų požymių skaičių ir šis skaičius turėtų būti optimalus (siekimas stebėti per daug požymių gali iškreipti tyrimo rezultatus). Struktūruotame stebėjime duomenys užrašomi pagal prieš stebėjimą sukurtas kategorijas, iš anksto parenkant tiriamajam reiškiniui teoriškai apibrėžtas dimensijas ar aspektus. Duomenys gauti stebėjimo metu turi būti palyginami, todėl reiktų taikyti vienodus kriterijus.
Stebėjimas, kaip tyrimų metodas pasižymi tam tikrais privalumais ir yra pakankamai patogus, nes galima stebėti tiek tiesiogiai ir analizuoti ne tik pavienio asmens, bet ir grupės elgesį, be to stebėjimas nepriklauso nuo tiriamųjų nuostatų ir gali būti atliekamas tiek natūraliomis tiek ir dirbtinėmis sąlygomis. Tačiau stebėjimas turi ir trūkumų, iš kurių vienas pagrindinių – stebėtojo daroma įtaka stebimam reiškiniui, kuri gali turėti poveikį tyrimo patikimumui. Turėdamas išankstinę nuostatą apie tyrimo rezultatus, tyrėjas gali tendencingai stebėti (matyti tik tai, ką nori matyti), be to galimos įvairios klaidos interpretuojant tiriamųjų elgesį. Kalbant apie stebėjimą neretai iškyla ir tyrimo etikos klausimai.