Indukcijos metodas
Indukcija (lot. inductio „įvedimas“) – tai toks tikimybinis samprotavimo būdas, kai ištyrus kai kuriuos vienos klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, padaroma apibendrinančio pobūdžio išvada, kad tą savybę turi visi tos klasės objektai.
Indukcinis samprotavimo būdas kuomet nuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų.
Induktyvinio mokslinio tyrimo procesas:
Stebėjimai -> Stebėjimų rezultatai -> teorijos konstravimas
Indukcinis metodas pagrįstas empiriniais tyrimais (tuo tarpu dedukcinis metodas pagrįstas logikos dėsniais). Indukcijos išvada yra tikėtina; kadangi faktiškai ji gali būti ir teisinga, ir klaidinga. Ji reikalauja tikslesnio įrodymo.
Induktyvinio tyrimo tipas dažnai siejamas su kokybiniais tyrimais.
Pilnoji indukcija - išvada apie visus klasės objektus daroma tik ištyrus kiekvieną tos klasės objektą. Tokia išvada yra visuomet teisinga, todėl faktiškai pilnoji indukcija yra dedukcija, ir tik samprotavimo eiga (nuo atskirų objektų stebėjimo iki apibendrinančios išvados) primena indukciją.
Nepilnoji indukcija - apibendrinanti išvada daroma ištyrus kai kuriuos klasės objektus su sąlyga, kad visi klasės objektai yra panašūs.
Nepilnoji indukcija gali būti populiarioji arba mokslinė.
Pavyzdys.
Metame į vandenį skirtingus daiktus. Vieni jų plūduriuoja, kiti skęsta. Bandome šiuos daiktus ir procesus aprašyti bei suklasifikuoti. Pasirodo, kad į vandenį įmesti mediniai daiktai plaukia, geležiniai - skęsta.
(žinoma, tai - ne teorija, o labiau hipotetinio pobūdžio apibendrinimas).