Dedukcijos metodas
Dedukcija (lot. deductio – išvedimas; angl. – deduction; vok. – deduktion; rus.– дедукция) – mąstymo būdas, kai naujos žinios, išvados gaunamos iš bendresnių tos klasės žinių, teiginių.
Plačiausia reikšme – tai perėjimas nuo bendra prie atskira. Tačiau dedukciniu samprotavimu prielaidos ir išvada gali būti ir vienodo bendrumo arba išvada net bendresnė už prielaidą.
Dedukcinis pažinimo metodas veda nuo bendro prie atskiro, t.y., iš teisingų prielaidų visuomet turime gauti teisingas išvadas.
1 pavyzdys.
Visos planetos sukasi apie Saulę. Žemė yra planeta. Vadinasi, Žemė sukasi apie Saulę.
Mąstyme dedukcija vaidina svarbų vaidmenį. Visais atvejais, kai konkretus faktas priskiriamas bendrai taisyklei ir po to iš bendros taisyklės iš to konkretaus fakto daroma tam tikra išvada, išprotaujama dedukcijos būdu.
Ir jeigu prielaidos teisingos, tai išvados teisingumas priklausys nuo to, kiek griežtai buvo laikomasi dedukcijos taisyklių, kuriose atsispindėjo materialaus pasaulio dėsningumai, objektyvūs ryšiai, bendrybės ir atskirybės santykis. Dedukcija itin svarbi, kai reikia patikrinti samprotavimų sistemos teisingumą.
Formalioje logikoje dedukcinių išprotavimų taisyklė formuluojama taip: „jeigu tokios pačios struktūros prielaida yra teisinga, įrodyta, tai ir tos pačios struktūros išvada taip pat bus teisinga, įrodyta“.
Samprotavime indukcija yra neatsiejama nuo dedukcijos. Galima sakyti, kad nėra indukcijos be dedukcijos, dedukcijos be indukcijos.
Todėl negalima klausti, kas svarbiau: indukcija ar dedukcija. Jos viena kitą papildo.