Analogija (gr. analogia – panašumas, atitikimas; angl. – analogy; vok. – analogie; rus. – аналогия) – mąstymo metodas, kai, remiantis dviejų objektų panašumu, jų kai kuriais požymiais, daromos išvados apie tų objektų panašumą kitais požymiais.

Šios išvados ne visada yra tikros, bet tikėtinos. Samprotaujant pagal analogiją, padaryta nemaža atradimų. Šie samprotavimai remiasi asociacijų susidarymu ir jų aktualizacija. Tyrime dažnai specialiai ir tikslingai ieškoma analogijų.

Analogija yra mąstymo veiksmas (operacija), kai tarp reiškinių ar daiktų ieškoma panašių požymių, padedančių juos lyginti ir suprasti, arba pagal panašius požymius atrasti naujus daiktus ar reiškinius.

Neretai analogija būna hipotezės kūrimo prielaida.

Dabarties moksle analogija plačiai remiasi panašumo teorija, taikoma modeliavime ir kitur.

Analogija – viena pačių seniausių mąstymo operacijų. Ji atsiranda iš objektyvaus prieštaravimo tarp žmogaus reikmės pažinti kokybinę pasaulio įvairovę ir žinių apie jį. Išties, pirmykštės bendruomenės žmogus, nežinodamas tikrųjų jį supančių daiktų ir reiškinių savybių, jų ryšius ir santykius stengėsi paaiškinti panašumais jau jam pažįstamų, prieinamų objektų.

Analogija buvo viena iš sąlygų mitologijai ir religijai atsirasti.

Kaip samprotavimų tipas, analogija mąstyme galima pirmiausia todėl, kad patys daiktai ir reiškiniai yra kokybiškai nulemti, vadinasi, skirtingi, bet turintys objektyvių panašumų. Kadangi pasaulyje visa yra susiję, tai vieno santykio panašumas gali būti susijęs su kitų santykių panašumais. Pirmiausia analogija reikalinga praktinės veiklos procese.Neįmanoma daiktų kitaip pažinti, nei lyginant vienus su kitais.

Pagrindinis analogijos skirtumas nuo dedukcijos ar indukcijos - mintis joje eina nuo vienetinio prie vienetinio, nuo asmeninio prie asmeninio, nuo bendro prie bendro, t. y. gaunamos žinios turi tą patį bendrumo pobūdį, kaip ir pirminės. Tačiau tuo pačiu metu analogija siejasi ir su dedukcija, ir su indukcija. Viena vertus, ji remiasi tomis žiniomis, kurios gautos dedukcijos ir indukcijos keliu, antra vertus, – pati teikia medžiagą naujiems samprotavimams.

2 pav. Analogija - minties judėjimas

Kaip ir kiti samprotavimų tipai, analogija gali duoti ir duoda naujų žinių. Šios žinios nėra tikros, bet dažniausiai tikėtinos. Analogija svarbi, kadangi jos pagrindu padaryta gilių filosofijos išvadų, tiksliųjų mokslų, technikos atradimų. Net ir pati silpniausia spėlionė kartais daro didelę paslaugą žmonijai.

Moksle analogija plačiai taikoma, tai viena iš mokslo pažangos sąlygų. Analogija tėra pradinė tyrimų stadija, tačiau tai dar nėra įrodyta. Patikrinus analogijos išvadas, jos kartais būna ir klaidinga.

Atskirai galima aptarti ir istorines analogijas. Nors istorinės analogijos galimos, tačiau jos ribotos. Ribotos todėl, kad istorijos reiškiniai vyksta skirtingomis sąlygomis, skirtingose epochose.

Analogijos struktūra panaši į kitų samprotavimų tipų struktūrą. Čia irgi yra nuorodos ir išvados, kurios tarpusavyje turi loginį ryšį. Bet yra ir ypatumų. Nuorodos analogijoje – sprendimas apie du objektus ar objektų grupes, turinčius ne tapačius, o tik panašius požymius, vadinamus tapačiais.

Vienas iš objektų šiuo atveju vadinamas modeliu, kitas – prototipu arba originalu.

Negalima naudoti analogijos, jeigu skirtumai labai dideli. Labai atsargiai ją reikia naudoti visuomeniniame gyvenime. Visuomeniniai reiškiniai stulbinamai panašūs, bet priklausantys skirtingiems istoriniams tarpsniams gali duoti visai skirtingus rezultatus, t. y. teikti klaidingą analogiją.

Taikant analogijos metodą neretai pasitaiko klaidų. Viena analogijos klaida, kai lyginami objektai neturi bendrų esminių požymių.

Kita analogijos klaida, kai objektai x ir y turi bendrus požymius a, b, c, objektas x turi dar požymį d, o objektas y turi požymį n. Tačiau požymis n nesuderinamas su požymiu d. Tuo tarpu daroma išvada, kad objektas y visgi turi požymį d. Ši klaida atsiranda dėl nežinojimo ar ignoravimo, jog požymis n nesuderinamas su požymiu d, jei objektas turi požymį n, tai jam jau negalima priskirti požymio d.